Žavingas metas, kai godžiais delnais
Gležni daigai audringą būtį semia
Ir pats jauties lyg jos neragavai,
Sumenkęs rūpestis, kiek ko dabar kišenėj,
Nes šiltas vėjas praskleidžia rūbus
Iki geidi išnirt iš savo odos.
Būtis it sapnas, gera nenubust – 
Skaičiuoti pumpurus sode juk nepabodo,
Nešioti lūkesčius iki sklandžios gimties,
Neatsipeikėt iš sparnuočių himnų
Iki varioką vėl ruduo išties,
Lyg abejotų – kam tu reikalingas?