Pabūk many hieroglifais, keistos kalbos ženklais,
Nes aš vis tiek tave bandysiu išskaityti,
Suprasti chemiją, kaip kraujas ima kaist,
Ir kaip ropliai sapnuoja svaigų skrydį,
Nes per tave suprasiu, kas esu.
Lai viskas tęsiasi, tad nepadėsiu taško.
Krenti į dykumą. Dangus be debesų
Uždarė lūkesčius į vieną judrų lašą,
Kuris nuslydo,veikiamas traukos,
Į bendrą praeitį, į ateities augimą.
Matyt, aš perpratau hieroglifus nežinomos kalbos – 
Tylos prasmes abu drauge pažinom.
Joje saldžiausias būna ilgesys,
Kai gijos rišančios tiek įtemptos, jog virpa.
Dabar tu mano sieloje kaip įdagas esi –
Anei užgydyti, anei parduot, nei pirkti.