Jau seniai rūpinuosi tavimi, nors kiekvieną dieną darosi vis sunkiau suprasti kodėl...

Kodėl kas rytą gerdamas kavą drauge žvelgiu į horizontą už lango, o tada išeinu palikęs tave laukti, kada saulė įdienojus pasisuks ir ims šildyti butą? Išeinu, kad galėčiau sugrįžti, todėl dirbu be išeiginių. Visada nubudęs tikiuosi mūsų tylaus pokalbio ir smulkių netikėtumų. Kartais nudžiugina lango rėmų apribotame peizaže  pasirodanti vaivorykštę, bet tuomet išeidamas į darbą pamirštu pasiimti skėtį, tad tenka sušlapti. Tu tyčia niekada neprimeni...

Kodėl kas vakarą skubu namo, sugrįžtu, kad ir vėlai, ir jausdamas kaltę iškarto pasisveikinu? Iš kur šis nemalonus jausmas, neapibrėžta kaltė prieš tave? Nežinau, bet visada ją jaučiu, lyg tai būtų priedas prie to, kad tave turiu. Tarsi naujų rūbų etiketė, kurios nedrįstu nuplėšti, nes bijau sugadinti, o gal paslapčia vis dar tikiuosi juos grąžinti į parduotuvę. Ryto ir vakaro subtilios emocijos, mūsų pasikalbėjimai įprasmina nuobodaus darbo rutinoje nuskendusią dieną. Tik niekada nežinau ar išties manęs tu lauki...

Esi tyli kaip naktis apleistame mieste, kuriame niekam iš mudviejų neteko lankytis ir už tai man patinki. Leidi suvokti, kad žodžiai nereikalingi, jog vienas kitą suprastumėme, tačiau aš kalbu. Tu visada išklausai ir niekad nepertraukinėji įterpdama kokią pastabą. Tiesiog klausaisi mano rūpesčių drauge žvelgdama į horizontą už lango. Visada tokia rami, įsiklausanti į kiekvieną smulkmeną, tarsi pagalvėlė adatoms tyliai, be jokių emocijų priimanti badymą, lyg tai tau nieko nereikštų. Ne, nesumenkindama to ką tau pasakoju. Tiesiog viską sugerdama savo tyla. Matydamas tai suprantu, kokios niekingos tos problemos, dėl kurių taip guodžiuosi. Man palengvėja...

Ypatingai vertinu tas akimirkas, kai tu imi žydėti. Atrodai tokia nuostabi, nepakartojama. Nors niekada tau neprisipažinau, tačiau tuomet žvelgiu į tave kitaip. Taip noriu tikėti, kad išskleidi žiedus dėl manęs, jog aš prie to kažkuo prisidedu. Tarytum būčiau tavo gyvenime pavasaris, laikas kai tu esi gražiausia ar esi gražiausia dėl šio laiko. Tavo aromatas kaip pakyli nuotaika į namus visuomet atneša bruzdesio nors niekas čia nejuda kažkaip kitaip nei ankščiau, tačiau viduje jaučiu malonų šurmulį. Tuomet nejaučia pradedu planuoti atostogas. Gaila tik, kad planuoti smagiau nei atostogauti...

Negaliu išvažiuoti kur ilgiau, o likti visai dienai namie su tavimi pernelyg sunku, pernelyg daug tylos net man, todėl visai nebeatostogauju. Viršininkui tai turėtų patikti jei tik jis žinotų, kad aš egzistuoju, bet man tai nerūpi. Tiesiog negaliu, nenoriu sugriauti mūsų dienos ritmo. Jau žinau, kodėl tavimi taip rūpinuosi, mano Billbergia...