Ar bent žinai, ką mes dalijomės, ko pešamės?
Tikriausiai, ne dėl saulės,
Ne dėl vandens ar oro ir, turbūt, ne duonos.
Ar bent jauti, jog lieka tuščios saujos
Ir kaip ant ūglių klojasi atgal sugrįžęs gruodas?
Seniai žalojamės ne kulkom, o ledėkais,
Suklūstam baugščiai, kada pumpuras susprogsta.
Nebuvę viskuo argi būsim niekuo –
Geismais paspringę, lūkesčiais ištroškę?
Pavėlavau.
Jei ir ištiesčiau delną,
Na, o ant jo jeigu padėčiau širdį?
Ar atsigrįžtum pažiūrėt, kaip almu?
Bijai – skandinsiu? Lūkesčius pagirdysiu.