Meldžiamoji nuosaka miršta,
Prašomoji nuosaka kimsta,
Liepiamoji nuosaka gimsta,
Tad ir atskirtys visos gilėja.
Balansuot ant tylėjimo kimso?
Ar ilgai? Kol nepūstelės vėjas,
Nepažers į akis žodžių dulkių,
Po naktis besiblaškančio aido,
Kurs už pastangas mesteli smulkmę,
Ne kišenę, bet sąžinę graibo,
Kai nėra geidžiamos – meilės nuosakos,
Tik jaunystėj regėta žaltvykslė.
Susikūrėm kiekvienas po uoksą,
Po vienintelį nuosavą tikslą.
Aklos akys be ašarų perštinčios –
Liepiamoji užaugs be lopšinės.
Paauksuotą tylėjimo vertę 
Ne į burną renku – į krūtinę.