Kodėl paleidžiam žirti mūsų jausmą skiautėm,
Kai naktys mūsų bendratį sukarpo – 
Lyg tai nebuvo pats didžiausias turtas?
Žlegėjo dubenys, tad negirdėjom varpo,
Nes kam pavasaris, tas aklas ir apkurtęs.
Meni nektarą? Juo kupėjo dienos,
Prisilietimų geidę kūnai sotim salo.
Basom per gruodą, žarijas, ražienas
Iki zenito taip, kaip lig finalo.
Lyg ir užgijo po glamonėm žaizdos,
Neįgali vienatvė užsimiršo.
Nors žlega dubenys, bet varpas nebeaidi –
Nebeužčiuopia tvinksnių šėlo pirštai.
Už horizonto nuriedėjo vaisiai,
Tik čeža sausos, pilkos mūsų dienos.
Iki saulėlydžio greta viens kito eisim
Basi per gruodą, žarijas, ražienas.