Susiglausim arčiau ir žegnosime dangų 
Šiauriniais žiemos atkričiais,
Ir gailėsim lig ašarų
Vienišo ilgesį krykiančio paukščio,
Ir greičiau paprašysim atleist,
Nei nuo saitų viens kitą paleist,
Ir nusėdusias dulkes
Nuo artimo ašarom prausim.
Argi tai – išmintis?
Gal beodė skaudi patirtis,
Kuri vertint ne kūną, bet jausmą šiaip taip išmokina.
O žiemos atkričiai
Tik patikrins, ar esame mudu arti,
Ar mes kaistam, ar svaigstam
Nuo mūsų artumo tarytum nuo vyno?
Negirgždėdami vyriai išleidžia tave pro duris,
O aš laukiu tavęs 
Ir ilgiuosi nespėjusio niekur išeiti.
Gal žiemos atkritys ir šiaurys
Nors trumpam dar tave sulaikys?
Išblaivėti nenoriu.
Geidžiu nuo tavų padažnėjusių tvinksnių užkaisti.