Tebūna laimė dar tūkstantį naktų,
Dar tūkstantį naktų mane laikyk už rankų,
Dar tūkstantį naktų aš gersiu tavo sielos kraują
Ir tūkstantį veidų slėpsiu už savo kaukės.

Kuri tikroji esu laumė, tau išbursianti likimą?
Nepabėk, nusinešk ir manąjį skausmą
Ten, kur tūkstančiai pragarų, tūkstančiai vartų –
Eisiu paskui tavo paliktą ašarų šliūžę.

Tebūna danguj dar tūkstantį saulių,
Dar tūkstantį kartų priskinsi dygliuotų puokščių –
Už žodį piktesnės begali tik būti tūkstančiai akių –
Nežinau, kuri aš į tave suleido dantis...

Tūkstančiai kaukių, tūkstančiai veidų...
Tūkstančiai baimių iš tavo kraujuojančios sielos:
Kuri sužeidė ledinę širdį? Kuri tikroji esu?
Tūkstantis naktų slėps manąjį skausmą.