O dainavo tamsa užburta,
Supės mėnuo ant skliauto pablyškęs,
O žvaigždžių kaip didžiausiam skreite
Iš aukštai man tą naktį pritiško.

Ir šypsojosi jos kaip viena
Taip, kaip šypsos dangus tik vaikystėj,
Nors gyvenimas tartum diena,
Jis praeis ir nekvies jau sugrįžti.

Bet dabar, dar kol žemėj esu,
Dovanosiu po žodį, po kitą,
Lai juose bus kaip dieną šviesu
Tiems, kas neš tau ir man kitą rytą.

Ar jame, mano saule, esi,
Mūsų žingsnių trapiausioji bryde?