Aš turėčiau, tikriausiai, gailėtis 
Laiko glamžomo kūniško prado,
Kurs padėjo patirti, nuo geismo kaip jaukiasi juslės,
Ir bijoti mirties,
Kuri skausmą ir užmarštį žada,
Tad, sakyk, be aistros 
Iš nakties kaip pabusti,
Nenumetus nei rūbų, nei odos,
Nei kiek patirtim nenusvilus,
Nepažinus gimties paslapties,
Kaip ramiai tiek gyvent, tiek numirti?
Nesutrynus dėvėjimui duoto 
Tiek šilko, brokato, tiek milo,
Nepažinus savęs,
Ko besliūkint į sielos mazgojimo pirtį?
Kibirkščiuoji? Šaunu.
Atiduokim pasauliui, ką turim –
Lai jis šyla ir minta jausmų stebuklingų likučiais.
... du suglamžyti juodraščiai viens kitą smalsiai apžiūri –
Ar bent vienas išskaitomas ženklas, bent žodis
Suprantamas gali dar būti?..