Pragiedrėjime dieviškas, dėkui, kad sielos lukštus tu pravėrei,
Kad tarpstu būtyje, glamonėjama spinduliu tavo.
Dabartim išsijoji ir grimzta į atmintį gėris,
Kad aš buitį paneščiau, jėgų stebuklingų it gavus.
Viskas kinta, deja, nes kasdien vėjai pakeičia kryptį,
Ir pavasaris baigias, branda į esybę pabeldžia,
Bet žaros drovesys iki šiol tarsi priešaušrio gundymas švyti –
Į jusles sugrįžti vos šešėliais paglostęs jas švelniai.
Mes būtų paslapčių nesutepsim įvardiję žodžiais,
Bet jos liks manyje kaip lietimas, kaip garsas, kaip kvapas.
Pragiedrėjime dieviškas, dėkui, kad dangų parodei,
Nes aš sieksiu tavęs daigo viltį iškėlus iš kapo.