Kai žiovaudamas skaudžiai, apsirūkęs Dangus prasižiojo netyčia,
ir Šiaurės Pašvaistę riaumodamas garsiai išgąsdino žiauriai,
į Žemę nukrito beveik neplasnodamas aklas Angelas Juodas,
lyg Mefistofelis nustebindamas klaikiai išdavikiškąsias sielas...

Nepagarba su Išdavyste ir Puikybe baugiai susižvalgė...

– Ne ne. Ne Mirtį atnešiau aš Jums vergai Svajonių! – Angelas prabilo.
– Mirtis Jums negalioja! Taip taisyklėse Liuciferio rašyta!
Jūs nemirtingos skraidot amžiais tarp širdžių kraujuojančių iš Meilės,
strėles Amūrų laužote begėdiškai į ugnį Skausmo jas sumesdamos!

Šykštumas, Veidmainystė ir Patyčios galvas panarino...

Sparnus dangun iškėlęs, tarytum melsdamasis, Angelas aklai keiksnojo:
– Tas kas iš Meilės šaiposi yra niekingas Blaškymosi po Pasaulį ženklas!
Žemų Aistrų krūtim penėta ir gailiai merdėjanti Viešpataujanti Niekšybė!
Galų gale Jūs sunaudosit savo Laiką, akių nebegalėdami atmerkt į Gėrį!

Abejingumas ir Nesupratimas su Kvailystė nusisuko...

– Jūs nepažįstat tikro Meilės jausmo, bailiai, grasindami už mūro sienos!
Jūs užsikrėsit Baime tirpdami savų minčių supuvusiuose labirintuos!
Žudydami jausmų gražumą, patys esat pasmerkti numirusių Aistrų Kančioms!
Prakeikiu Jus! Negrįžtamai išnykit! ... pažemintieji ir nematomi vergai Svajonių!

Nutilo Laikas...

Sparnais sumojęs, Juodasis Angelas Baltu pavirtęs šovė išdidžiai į Dangų,
tačiau Dangus jo nepažinęs, neįleido rūsčiai užsiraukęs ir vartus uždaręs...
Ir nuo tada į Žemę grįžęs, Baltasis Angelas nekaltą Meilę kantriai saugo,
kraujuojančias širdis, užstodamas nuo prakeiktos Tamsos, sparnais apglėbęs laiko...

Raudodamas Dangus vis Juodo Angelo gailėdamasis laukia,
o mes vis šokam Liūdesio viltingą Tango...


2019.02.14