Mano pirštų šaknelės jau ilgisi šilto dirvožemio glostymo,
Išrasojusio naujo sezono daržų neskubrios meditacijos,
Kai į erdvę dangaus kels rodykles daigų visos suverstos plokštumos,
Kada priešaušriai smelksis į sielą miglų peniuarą nublaškę.
Eisiu augt ar augint? Dievaži, aš naudos neskaičiuoju,
Bet veržli ir stipri pasiruošusi dovana būti,
Kai sušilus dirva pakutena basas mano kojas,
Baltos pirštų šaknelės atgyja ir aš negaliu žemės šauksmui dabar nepaklusti.
Ei, kur sėklų maišeliai, per žiemą prasnaudę, ilsėjęsi įrankiai?
Drungnas vėjas man atnešė giesmę, ir antrą, ir trečią.
Baltos pirštų šaknelės į žemės purumą įsirausia,
O aš iki gelmių pajuntu, kad esu. Ir ne svečias.