Jei įdėmiai stebėsi kasdien,
Įžiūrėsi, kaip kailį ražienų nuo pievų nurėdo daigai,
Bet sugautos akimirkos – 
Tai privilegija lėto karšinčiaus,
Nes kol kraujas dar verda, 
Nė motais – radai, praradai – gyvenai.
Kol nėra apskaitos, 
Tai ir progos nėra nei bambėti, nei inkšti.
O kai nutupi,
Žvilgsnį užkliudo smulkmė po smulkmės.
Argi mūsų jaunystėj 
Dangus neatrodė gražiau mėlynesnis?
Laukia aibė darbų,
Kuriuos baigt privalu, bet svajonėj daugiau, kur vargu ar pradėt,
Net galugerkly žodžiai maldos
Stojas piestu spranginančiais kąsniais.
Pamiršau vardą to, 
Kuris lankė šią naktį sapne,
Nors kad mano jis draugas visaip dievagojos,
Nes labai abejoju,
Ar kas iš jaunystės draugų bepažintų mane,
Kai taupia užmarštim
Ženklus būtojo laiko tos pilkos ražienos užklojo.