Čia tik bebrai alksnį pagraužė,
Namus remontuoti reikėjo.
Vanduo užtvankėlę pralaužė,
Vanduo kriokliu nutekėjo.
 
Gamta sutvarkys ir užlopys.
Šalia auga gražus drebulynas,
Vieną kitą parneš ir pasotins
Uodeguotąją savo šeimyną.
.........................................
Daug blogiau gamtai „bebrai“ dvikojai,
Kur miškus be atodairos graužia,
Juos jau niekas, matyt, nepasotins,
Pušys virsta, o pjūklai tik gaudžia.
 
Pjauna tūkstančiai, tūkstančiai veža,
Lieka plynės, kur sengirės buvo,
Ar iškęs Lietuva tokią naštą
Nelabųjų, kurie ją užgriuvo!
 
O, miškai! Jūs lietuvio paguoda,
Nuo senovės namais tikrais buvot.
Gi dabar išparduoda, parduoda
Gimtos žemės gražiausiąjį rūbą.
 
Aštrūs kirviai ir pjūklai bejausmiai,
Nebijot jiems dievaičio Perkūno,
Va, kad trinktelėtų kartą jis garsiai
Į valdžios atitinkamą rūmą.
 
Gal tada susiprastų, kad melo
Nepridengt urėdijų reforma.
Juodą verslą begėdiškai daro,
Pasirėdę žalia uniforma.