Upe tekėjau, akmeniu buvau,
naktim bemiege, saulės trupiniu.
Gėle žydėjau, žiedlapius barsčiau,
ėjau savu keliu lyg piligrimas
ir ant kelių klūpojau.
Ir savą kryžių ant pečių nešiau,
ir ne viena vinis įsmigo.
lyg plienas grūdintas buvau,
kolei lakštingalos giesmė
skambėjo iki ryto.
Ir varnų krankesys sužnaibė širdį nelauktai,
kada dangus taip išplonėjo, kad perplyšo
ir įsileido pro vartus širdis sustojusias,
kai paskutiniai duslūs dūžiai tilo.
Todėl miela man žemė ir dangus,
ir akmenys pakelėje sugulę.
ir kryžių kalnas, kopti juo aukštyn sunku,
lyg nešti ant pečių, kas tau priguli...
2019-04-03
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-04-06 20:21:45
Melancholiškas pamąstymas apie gyvenimą.
Kiekvienas mes, einant gyvenimo keliu, privalome nešti likimo uždėtą mums skirtą kryžių. Vieniems jis būna lengvesnis, kitiems sunkesnis ir dažnai net nežinome kodėl likimas mums jį įdavė.