iš dulkių,
iš smilčių,
iš tavo delno paslapčių,
kurios man verkiant menuetą šoko,
šiąnakt audrų meldžiu,
te už kančias jos man sumoka,
te blaškosi lig ryto,
te siaučia lig aušros,
te sielai vėl nušvitus,
nežino, kas joms mos,
tada aš vienas šoksiu
su rytmečio gaisais,
rasa nuplaus man skruostą,
kančia
nutirps visai,
o dulkės ir jų paslaptys
gyvens
skaidrioj minty,
seks tyliai
tyliai
pasaką, tik tu
jos negirdi.