Gal senatvė ir tau siūlo kelią žymėt trupiniais?
Ne todėl, kad nevikrios ir drebančios rankos,
Kad švarplėti, bamblėti tarpupirščiai – 
Tūpsis paukščiai jų rinkti, o tu sau stebėsi ramiai – 
Tarsi dangų atneštų ant žemės nutūpę.
O jei paukščiai nerinks,
Grįžt lengviau bus į jaunas dienas,
Kai sklerozės akivaruos skęs neįkainoti atsiminimai,
Kada veidrody slėpsis vaiduoklis,
Vardų nė jokių nežinąs,
O tu tepsi grimu
Inkštiruotą jausmų nebrendimą.
Nebijok.
Ar anksčiau, ar vėliau
Lauks mylėti ant suolo vėlių.
Gal takais trupinių tu tariesi sugrįžt tarp gyvųjų?
Aš paguosiu nors tiek – 
Suturėti ir aš trupinių negaliu,
Bet dėl šito neraudu – liepsnoju, trupu.
Aleliuja.