Virš pakirdusio lauko skardena viliotinio gervių trimitai,
Tarsi priekaištas kūno raukšlėto gelmėj 
Užsilikusiai gyžtančiai sulai.
Radom saulės šules –
Tarp ražienų šalpusnis pirmasis nušvito,
O po rūbų lukštais
Taiko lįsti vėjūkščiai įžūlūs.
Pakutena ir laukia, kol mes  išnersim iš gniuždančių paltų,
O galbūt – kaip jauni – net panūsim išlįsti iš odos?
Gal kriošėdami įsauly geisim, kad juslės apsaltų,
Ilgesingai nužvelgę juoduojantį lūkesčiais,
Dar tebemiegantį sodą?
Disonanso minoras išjudino gyslose kraują.
Gal tursenkim namo,
Į tenai užsilikusią žiemišką tylą.

... virš tirštėjančio vakaro gervės triukšmauti nesiliauja,
Suviliot lyg norėtų kiekvieną – tiek jauną, tiek žilą.