Kada nors aš skaitysiu tave, 
Kai atskirs mus Erdvė arba Laikas –
Tarsi pirštų galiukai užmiršę bus odos šilkinį paviršių,
Kai prieš lydantis
Juslės nuo verdančio kraujo užkaista,
Besiklausant greitėjančių tvinksnių, kai giesmės aistringos užkimsta.
Aš tikiu, jog tu būsi man 
Čiuopiamas, uodžiamas raštas,
Jaukų kuždesį saugos tuštėjančios džiaugsmo kamaros,
Aš išleisiu iešoti tavęs
Susitvenkusio ilgesio lašą,
Oriai lauksiu savos nebūties,
Nes ir TEN su tavim, aš tikiu, bus ir vėl kaip kadais nenusakomai gera.
O dabar
Leisk paliest, kad geriau įsiminčiau
Įdubimą kiekvieną rasojantį,
Lygumą, vingį, panert į prasmingą atoslūgio sotų tylėjimą,
Kai po delnu jaučiu ne ribas,
Bet pilnatvę suteikusį gyvasčių bendrą audrojimą.
Aš skaitysiu tave,
Kad ištrūkčiau iš pilko vienatvės kalėjimo.