Vėsta jos delnai, šąla prie manųjų. Mes sujungti amžiams ledo žiedais.
Aš kartoju tau, kad išsikapstysim. Tuojau pamatysime saulę ir pievas, kuriose ganosi alpinės karvės, iš kurių pieno gamina šokoladą. Mes valgysim jo iki soties.
Tuojau pamatysime miestus, kuriuose rasim darbus ir gyvenimus, kuriuose sveikinsim gatvėse mus dabar sekančius pareigūnus ir jie šypsodamiesi sveikins mus.
Mes keliausim prie jūros, mums bus karšta, mes gulėsime paplūdimyje auštant, mūsų nuogus kūnus kutens vėjas, pučiantis nuo vandens. Aš tau kartosiu, kad išsikapstėm, priminsiu tau šią akimirką.
Tik nepasiduok, nepaleisk mano rankos. 
Mes pabėgom nuo karo.
Mes perplaukėm jūrą.
Mes išsisukom nuo pasieniečių.
Mes gyvensim kartu. Ir mes gyvensim gerai.
Kalnai mūsų neišskirs.
Todėl brisk per sniegą, nes čia tik šaltas smėlis. Aš spausiu saujoj tavo delnus. Savuosius nuo šalčio tik taip ir jaučiu. Jis skverbiasi iki kaulų. 
Einame vis lėčiau ir lėčiau.
Matau, kaip paplūdimio smėlyje prasmenga mano pėdsakai. Kaip juos nuplauna jūra ir nusineša ten, iš kur atėjom. Atsisako mano galūnės ir tamsa be soties ryja kelią į šilumą. Pažiūriu į tave. Jaučiu, kad tavo akys dega.
Nieko nematau.
Mes stovime vietoje. Spaudžiu tave prie širdies. Ant mūsų veidų krinta snaigės.
Mes sujungti amžiams ledo žiedais.