Vākštiuo, snapa ėškielės,
Saulie idiegės gondros.
Veiziek i anou, vakulieli:
Būk tuoks pat kėits ė mondros!
 
Nebrēk tau nieka klausītė,
Nieka nebrēk bėjuotė:
Kon nuori, ton gali daužītė,
Kor nuori, tėn gali kakuotė!
 
No, jēgo štīvā pakuolīs –
Ne grieks prikėbtė pri darba.
Bet darbs, vakulieli, ne bruolis:
Nekraus ons ni garbies, ni skarba.
 
Vākštiuok, ėškielės snapa.
Kol artėi – tik varlės ė zoikē.
Kol būsi pri geldas, pri papa –
Gīvensi švėisē ė poikē.
 
Ėšlieks tas gondros priš žeima.
Veiziek, nebūk atvėpės:
Jē sava nutūpsi kėimė,
Palėksi plėks ėr ėšstėpės!
 
Mums bova kėtēp: tėi gondrā
Vakštiuojė, snapus nuleidė.
Jēgo nuoriejuom būt mondrė,
Tujau rīkšteliem baidė...