Toks kovas su snieguotais atkričiais
Pripildytas artumo ilgesių,
Net jeigu giesmės ir šiek tiek pritilo.
Iš atminimų džiugenas lesu
Lyg nenešiojus kasdienybėj milo – 
Baltuos sapnuos žali šilkai vilties,
O išsišėrusiuos sparnuos – padaigų sąžalynai.
Tu juk matai, kad nereikės net kviest,
Kad išragaučiau šulinius, kur vynas,
Kad aš atbrisčiau priešaušry basa,
Neatpažįstama iš pilko gervių pulko,
Nes aš pavasarį tikiuos tavy atrast – 
Per sniego atkričius dar aistringiau tau ulbu.