Einu ir eisiu
prieš Dangaus valią,
ribojančią manas dienas
gyvenimui po saule.
Į sausą duonos kriaukšlę
įkimbu dantimis,
ir skausmas pasitraukia,
sukeltas žmogiškojo melo.
Tarp nebylių daiktų,
kurie neišjuda iš vietos
be mano pastangų ir noro,
nemeluojančių,
saugumas toks,
lyg būčiau tėvų iš kapo
Visų Šventųjų dieną
jiems pažadėta
į nuotakas šioj žemėje.

Mąstau, kodėl toks sumautai
atgrasantis patampa man
šis saulėtas pasaulis.
O aš vis tiek
į jį visa esybe įkimbu,
atstumdama dangaus dievų
ištiestą iškeliaut
malonių pilną ranką...

2019