Mūsų žodžiai ir juokas šiandien aidi dar vis,
O rytoj jau išeisim pro atvertas duris,
Tas pačias, kur prieš dvylika metų pravėrėm,
Į tenai, ką lemtis kiekvienam pažadėjo.
 
Ir paliks atminty šie suolai ir ši klasė,
Bus lenta prirašyta vėlei žodžių naujų,
Ir tik aidas atlėks iš mokyklinių metų,
Tų pačių nuostabiausių jaunystės dienų.
 
Stovim štai mes prieš Jus, tokie, kokie esam,
Švelniai žvelgiat visi į mūsų akis,
O mokykliniai metai, o mokykliniai metai,
O mokykliniai metai jau daugiau nebegrįš.
 
O  visiems, kurie buvo, šalia mūsų stovėjo,
Per džiaugsmų atradimų, svajonių metus,
Leiskit ranką paspausti ir švelniai pabučiuoti
Išmintim pažymėtus jūsų veidus meilius.
 
Tad neverkite, akys, ir šypsokitės, lūpos,
Kai pritrūkę stiprybės vėl užsuksim pas Jus,
Juk gyvenimo ratas suksis suksis kaip sukęs,
Ir po dvylikos metų vėl kažko nebebus.
 
Stovim štai mes prieš Jus, tokie, kokie esam,
Švelniai žvelgiat visi į mūsų akis,
O mokykliniai metai, o mokykliniai metai,
O mokykliniai metai jau daugiau nebegrįš.