Tai išmalda panorusiems sugrįžt į praeitį
Pavasarinė dangiška mana
Iš pilko debesies ant grindinio sukrito.
Visų vyksmų kryptis yra viena –
Eilė sezonų, bet jų vijos kitos.
Kada išplūsti, kas tu – negyva žuvis?
Mes esam atplaišos vienatvėj be balasto.
Tuoj spindulys tą maną dangišką nuo grindinio laižys
Ir šitas maistas neatrodys prastas.
Nuo stogo suodžių numazgot nesiteikė lietus,
Neatsiskyrė rievės, vėjai ieško plyšio.
Leisk prieš nuskęstant prie tavęs priglust,
Jeigu jau žinom – jaunumėn negrįšim,
Nes it kiaurasamtis aguonoms atmintis
Žodžius išdraikė, aidas jų beprasmis.
Baltais šratais ant mūsų kovas kris,
O mudu melsimės už būtą malksnos dvasią.