Iš po pernykščių lapų kalasi gležnos būties žydėjimas,
Gyvybės triumfas, nors šiaurys dar žnaibo.
Kai jį regiu, svarstau, kur aistros ištrupėjo?
Juk nei griaustinio, nei rūstaus jo aido,
Bet čia, paklotėje pilkoj dangaus pabiro šukės.
Žiūriu į jas, apie tave galvoju.
Trapi būtis it pirmosios žibutės.
Buvau danguj ir tau už jį dėkoju
Už tai, kad eidavai žiūrėt į bendro laiko pėdsaką,
Pakol lietus visai jo nenuplovė.
Dangus sudužo. Kaip skaudu jį liesti,
Kada prie šukių būto laiko stoviu.
Ištversiu. Stiebkis, dangiškasis žiede,
Nes tu – gyvybės atgimimo triumfas.
Padėjai džiaugtis, tad neleisk gedėti. 

... po giedruma žiedų pilka paklotė blunka...