Ką daryt, jei gimei mėnesienoj,
Kai Bethovenas kūrė sonatą,
Dar  trapi naujagimio siela
Seks istoriją savo po natą.

O tos natos, toks jų skambėjimas,
Tam  tamsiam ir pilkam pasauly,
Lyg  nepaprastai tyras švytėjimas,
Kuris gali prilygti tik saulei.

Visos mūzos lyg susitarę
Skyrė laiko stebuklo augimui,
Kad lengviau pakelti būt karą,
Badą, mirtį ir savęs sugrįžimą.

Kažkam buvo lemta girdėti,
Kad gali negimti su saule,
Bet gali taip visus sužavėti,
Tuo mažyčiu savo pasauliu.

Nes esi čia laisvas kūrėjas,
ir tik savo širdies klausai,
Nes joje gyvena pats Dievas,
Jei kuri ir natas rašai.

O galingoji širdies muzika,
Tu sutrupini sienas, barjerus,
ir taip retini skausmą ir liūdesį,
ir vedi per gyvenimo slėnius.