Ir duoną mums balta diena suraiko
Ir padalina šviesmečius, metus,
Kam amžinybę, kam tik žiupsnį laiko,
Kam visa buvo, kam tiktai dar bus.

O tu godus gyvenimo be saiko,
Be galo besiilgintis žmogus,
Gal tik svajonės, gal tik šypsnio vaiko,
Ir tau ant lūpų žodis it medus.

Bet kartais žodžių pranašystės pildos,
Kada palaimina aukšti skliautai,
Kada žvaigždynuos gyvos tavo maldos,
Ir neša juos ant sparno angelai.

Kada širdis iš nerimo taip baldos,
Taip meldžias tavo ištiesti delnai.