Lai neįskaudina tavęs glamonės pašiurenimai,
Šviesi pilnatve mano,
Nes ateinu be lūkesčių, 
Tik ilgesio sulos pritvinkus.
Gal ne sparnuota aš, 
Tačiau buities purve ir debesis pagananti,
Aistros liepsnoj naiviausio patiklumo nenutvilkius.
Nutūpsiu tau ant delno
Lyg čia užklydus boružė,
Ieškojusi ne aukso, bet saugaus atsišliejimo.
Tu žvilgsnio šviečiančio spindėjimu mane užklosi,
Aš jausiu svaiginius švelnius
Nuo mūsų bendro skrydžio
Be jokių kritimų.
Pravertas mirksnis taip išplūsta amžinybėn
Lyg lapo šilkas, išsiaižęs kiautą.
Švelni glamonė aidi,
Kol ištirpsta ribos.
Šviesi pilnatve mano,
Buvo verta laukti.