Tie giliašakniai, kur pritvinko gyvojo vandens,
Net ir šaltokais paryčiais tarp grumstų kiša smalsią nosį
Su lūkesčiu naiviu, šiaurys kad jų nenustekens,
Tad jie lyg valios gaus į saulę pavėpsoti.
Bet vėjas žnaibosi, su šlapdriba lietus
Negaislestingai sprigteli per pirmą žalią graimą.
Ūgliukai stabteli. Nauja geismė – suklus,
Kilmingos gervės po kemsynus braido.
Tuoj suksis vėjai, plūstels šiluma
Ir abejoję trauks šilkus iš lukšto.
Kas laukė saulės, ją danguj atras – 
Tie giliašakniai ne šiaip sau atkuto.