Norėčiau išklausyti tylą, bet laikrodžiai neleidžia,
reikėtų juos išmest per langą, tuomet
išgirstume gal, angelai kaip sklendžia.
Jų niekas dar nematė, juos žmonės išgalvojo.
Jų tyras ir nekaltas veidas lyg kūdikio,
atrodo lyg būt žmonės, tačiau sparnai išduoda,
nes kilę ne iš žemės, o iš aukštų padangių,
nežinomybės kelio.
Ant spintos angelas molinis, o ant komodos kitas,
jie stebi mano dieną, o iš tiesų tai mes taip tikim.
Kad pakiša pagalvę, kai tau per kietas guolis,
kad ištiesia tau ranką, kai tu krenti lyg puolęs.
Ir atsiunčia pagalbą, kai to visai nesitiki,
tada manai, jog veikia mūs išgalvota vizija.
Ant spintos angelas molinis ir ant komodos kitas,
juos dievinu, nes sapnuose esu sutikus,
man skelbiant gerą žinią.