O, žeme, žeme, tik pilkų šešėlių slenksti,
Grįžtu ir vėl iš kur šįkart man lemta grįžti,
Kur mėnesiui, žvaigždėm būtis manoji lenkės,
Iš kur atrodė – niekas  niekada negrįžta.
 
Aš saulės glėby, širdis manoji spindulius jos renka,
Ir sutemų skranda nuo šilumos suplyšta,
Diena man tiesia savo darbščią ranką,
Dangus įžiebia tiltą – margą Vaivos rykštę.
 
O, saule, mano saule, ašai einu ir vėlei
Į ten, kur rytas rasomis vis prausias,
Kur žydi amžinybėj nemarumo gėlės,
Dangop kur kyla palaimingas jausmas.
 
Tenai, kur visa saulėj šokti prisikėlę
Prie Tavo, Dieve, glėbio šitoj žemėj glausis.