Įsidėmėk, įsižiūrėk, nes už kelių drungnų dienų išnyks
Pirmų daigų mus žavinęs stebuklas.
Pritvinko nuojautos atplyštant dienai x,
Nora pašaliai pilkai nuobodūs ir mieguistai kuklūs,
Aure, po rudine sukruto iš nakties
Tai, ko dar vakar negalėjo būti.
Stebėk, atmink, man nieko nežadėk,
Nes juk pavasariui nereiškia nieko nei lukštai, nei kliūtys.
Tik juodašakis medis migloje
Lai ant viršūnės prisega sau pilnaties karūną.
Leisk atsišlieti švelniai į tave
Ir nesakyk, stebuklų jog nebūna.
Tyla pasibaigė esybėse gyvų,
Kai kraujo tvinksniai kelia į zenitą.
Kas gi ten styro tankmėje šakų?
Strėlėms Amūro argi nepavyko?