Mano mintys  žeme dar vis vaikšto,
Jos į žemę vis verkiančią žiūri,
Nepasiekt joms nei didelio aukščio,
Jos it debesys, sunkūs, paniurę.
 
Mano mintys – vienuolės, ne ištarmės aikščių,
Jų ir rūbas, tik juodas veliūro,
Kartais dūsaus iš skausmo ir aikčios,
Liūdną ateitį žemei kam būrus.
 
Ją mylėti, branginti, godoti,
Ją ir mintį į saulę pakelti,
Ir turtus jai širdies atiduoti,
Tegu tiesiasi kelias ja baltas.
 
Gal galiu dėl kitų pasvajoti,
Ne, ne man jis – esu per daug kaltas.