Jausmo užkratas būna ne tik spindulingas skridimas,
Kartais jo trokšdami mes pasirenkam alpų kritimą.
Nei ribų, nei krantų, jei pavasario syvai ištvino,
Jiems atodairos nėr – jeigu atėmė protą, tai jo negrąžino.
Srautas nuneša ašaras, tilsta budėję instinktai,
Lyg suplyšusiai širdžiai gaivinti prisireikė tvarsčio ar lopo,
Nes pavasaris toks – jis negrįžta į vienišo slinktį,
Dovanoja save ir švenčiausios kantrybės išmoko.
Lyg tarnystės dalis savanoriai bemiegiai budėjimai,
Kai klausais naktyje, ar tie, miegantys, lygiai šnopuoja.
Tu žinai, kaip pakilt, jei jausmai už ribų išsiliejo
Ir todėl už žaizdas kaip už gyvasties sąlygą nebeburnoji.