Tai ne vėjai išdraikė purias debesynų duknas,
Bet į giedrą pradūrė tą liūdesį vieversio giesmės.
Abejonių neliko, jog kelią pavasaris ras,
Kai suskubo jusles jis virpėjimais švelniai paliesti.
O virš šiurpsančio lauko atbudę visi pašaliai.
Išgirstu, kaip tylom net karšinčius kažką švilpiniuoja.
Atsidūsta gamta gūsiu vėjo labai iš giliai,
Nes miegot nėra kada, kai varpeliai visur tilindžiuoja
Aleliuja! Girdi? Juk išplukdė jau upės ledus
Ir drumsta patvinimo banga vėl į vagą nurimus sugrįžo.
Vieversių užburti mes sustojom abu po lietum
Lyg sulaukę aukštybių palaimos ar nuodėmes plaunančio krikšto.