kada pajusi tuštumą įnykusią tavas mintis,
ir laukas, debesys ir kelias, ir durys,
kurias atidarius vien tik ji, nors toks dosnus ruduo
ir obuoliais nukrautas žemės stalas.
Atrodo lyg ne obuoliais, tokie bereikšmiai jie,
beskoniai, gal net sprangūs, tiesiog tušti,
tuštybė ritasi per debesuotą dangų.
Kai tuščia viduje, bereikšmis vyksmas,
vėjas pasiklydęs rudenėjančiuos laukuos
ir medžio lapas žemėn sklendžia
ir supratimas, kad ne vienas tu pasaulio bėgime,
veik nieko neišsprendžia. Po dulkių sluoksniu
slepiasi praėjusi diena, net ir dangoraižiai subyra.
Todėl jautiesi kartais pasimetęs tarsi vilkas
mėnesienos naktyje tarp netvarių daiktų, ir ateities, ir praeities,
tarp laiko dulkių, protėvių mįslingų paslėptų veidų,
nėra jau net paminklinių lentų, vardų, prasilenkė keliai,
nes tu dar nebuvai šios žemės vaikas.
Tik gėlės žiedas toks džiugus, nuimsiu sėklą, jau ruduo,
jame paslėptas kodas ir dar kai kas, ko neįminsim niekada,
tik nuojauta kuždės, jame kažkas daugiau, nei mums atrodo.

2018-09-15