Po žvaigždėtu dangum, naktyje graviruotų ažūrų,
Kai liepsnoja žara ir sutvyksta ryški kometa,
Susapnuokim kartu, kad keliaujam per slėnį tik mudu,
Susilieję mintim, patikėję, kad būsim greta.

Vėjo žirklėmis kerpam ir tiesiame staltiesę margą,
O sunokę rugiai laukuose virsta duonos rieke.
Sušnabždėki, prašau, pameluok, pasakyki nors kartą,
Kad džiaugsme ir varge – per gyvenimą eisim drauge.

Už sidabro tylos jau saulėlydžio laužas rusena,
Ir neatskiriu net – tai tikrovė ar mūsų sapnai.
Atsigulki, viltie, aš paseksiu tau pasaką seną,
Kol sušvitus aušra išrasos man tave nelauktai.

Šiąnakt žvaigždės įsuko mane į ažūrinį langą
Ir skraidina, svaigina plačiajam dangaus ekrane.
Kaip, sakyk, sulaikyt, pažabot šį laukinį mustangą –
Svaigų sapną, kuriam tu ir vėl aplankytum mane.