Vai kaip mušėsi bare! 
Buvo prosta ūlialia. 
Stalus laužė, kėdes daužė, 
Langus jie visus išdaužė. 

Su lazdom ir su grandinėm
Pliekė jie vieni kitus, 
Vienas atsinešęs kirvį
Ruošėsi užmušt visus. 

Spardė, trankė kas pakliuvo, 
Ir kaltus, ir nekaltus. 
Padavėjos vargšės klykė, 
Į jas svaidė bokalus. 

Netikėtai šiam kabake
Ėmė pliektis du kaimai. 
Kraujas taškos, picos skraido –
Toks baisumas, vai vai vai! 

Nors darbuotoja Eglutė
Ir bijojo trupučiuką, 
Po stalu pakišus ranką
Spustelėjo ji mygtuką. 

Po trijų minučių, staigiai
Visas baras sumirgėjo
Nuo oranžinių migalkių. 
Apsauga greit atbildėjo! 

Ir iš mašinos išlipo
Storas dziedas kaip bulkutė. 
Jį pamatę, visi juokės –
Pilvą dengė vos maikutė. 

Vienoj rankoj dujas laiko, 
Kitoj rankoje lazda. 
Jį pamatę visi juokės –
„Eik namo, tau bus p*zda!“

Bet kada mušeiką pirmą
Smūgis iš kerzako kirto, 
Greit minia šita pasiutus
Lyg vilkolakiais pavirto. 

Jau tarpusavyje muštis
Tarp kaimų jiems nereikėjo –
Visa banda, tarsi vienas
Prieš dziedulį jau stovėjo. 

Tarsi demonai iš miško, 
Urzgia, kumščiai sugniaužti. 
Lazdos, kirviai, ir grandinės
Rimtai kovai paruošti. 

Štai jau puola, artyn bėga, 
Su pakeltais pagaliais. 
Bus baisu dziedokui muštis
Su šiais pragaro velniais! 

Tačiau dziedas nebijojo, 
Viską jis jau apgalvojo. 
Oran greit pasišokėjo, 
Smūgiais tris gaidžius „padėjo“. 

O ant žemės nusileidęs, 
Darė meistrišką suktuką. 
Lyg dalgiu su koja šniojo, 
Ir išguldė trupučiuką 

Šitų pragaro velnių. 
Lygtai tris, o gal ir du. 
Šniojo stipriai su lazda –
Dar trys virsta, tralialia! 

Vienas lango šukę stvėrė, 
Bandė jam į gerklę smeigti. 
Žiū – jau skrenda, ore vartos. 
Meistriška, kas gali peikti! 

Dar penki gaidžiai pribėgo
Prie gražios jo mašinytės
Su oranžinėm migalkėm. 
Bando verst jau, ot k*rvytės! 

Vienas skrido dešimt metrų, 
Kitam kumštis nosin ėjo. 
Trečias ir ketvirtas guli, 
O penktasis pats pabėgo. 

Viens ambalas, toks zdarovas, 
Su grandine užsimojo –
Gavo per padychlą smūgį, 
Kad net kelnes prikakojo. 

Sėdi visas apsišikęs, 
Verkia – gaila net žmogaus. 
Štai dar vienas artyn bėga... 
Tuoj ir jis iš kerzo gaus. 

Na ir gavo, kelnių priekis
Visas šlapias, jau sudrėkęs. 
Štai mušeiką šį į orą
Išmetė, kaip meteorą. 

Lyg iš kokio radianto
Skrido kosminiu greičiu, 
Ant šakų pakibo medy. 
Inkščia, teka pamažu 

Per kamieną gelsvas skystis. 
Bus prie apsaugos jam knistis! 
Akyse jam laumių ratai, 
Spalvos sukasi, kvadratai... 

Viens plaukuosna inskabino –
Dziedas per save jį metė. 
Tam žaltvykslės sumirgėjo, 
Horizonte žaibus matė. 

Na o likusiems ambalams
Dziedas davė dujų čiurkšlę. 
Akys dega, burnos svyla –
Dūsta, rėkia, seiles purškia. 

Sutempė apsauginingas
Visą bandą šią į krūvą
Ir sukrovė tarsi malkas. 
Visi žliumbia, kraujai srūva. 

Štai policija atvarė, 
Ir visus išsivežiojo. 
Vienas faras, tai pamatęs, 
Iki žemės išsižiojo: 

“Čia rimta masoFkė buvo! 
Eik tu sau, retai taip būna! –
Apsauginis kukliai tarė: 
„Nieko toko... Visko būna“. 

Gavo jis po to darbe, 
Pagyrimą, ūlialia! 
Babkių prie algos pridėjo, 
Visa firma jį mylėjo!!!