Ak lūkesčių paukščiai, per anksti parplasnoję,
Atradot lizde nesibaiguisą pūgą,
Nors vizijos ilgesio – grįžti į Rojų
Ir mažos širdelės tvaskėjo kaip būgnai.
Atrodė – nutūpsit, tirpdydami sniegą,
Ir pamiškės puošis dangaus giedro šukėm.
Nuo Šiaurio dabar kas pajėgia, tas bėga,
O gebantys plauko patvinusioj upėj,
Prašvitę geismais kitoje realybėj –
Jų sielos gerokai pralenkę bus kūnus.
Ledėkais sustingusios ašaros žiba –
Verti jei ne nimbo, mažiausiai – karūnos.
Ak, lūkesčių paukščiai, kodėl nepalaukėt?
Nejau kraujo balsas į pražūtį šaukė?
Aistra nuo esybės nusidreskia kaukes,
Nes kaip pamatuoti, kas žema, kas – aukšta?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-03-04 13:02:57
Puikios eilės kaip visada
Prieš vėją niekas negali papūsti, o prieš gamtos kodeksus tuo labiau. Taip gamta panorėjo.