Atsibundu, o už langų ir vėl balti laukai – 
Lyg purvui šluostyti gamta paėmus naują drobę,
Lyg būto laiko vargani ženklai
Nei susipūdė, anei pasidžiovė.
Kelintas rytas be drovių žarų
Rytuos iššoksta tarsi kas nutvilkė,
Lyg išderėti būtų nešvaru,
Todėl to geidžiantiems šis apmaudus  Nutilkit! 
Prarado amą gervė, vieversys,
Į jaukią tankmę varnos išsislapstė.
Paaiškink, Dieve, argi jie kalti?
Jau keliauninkai vargo kančią matę.
Šiaurys brūškuoja gyvus kaip kaltus,
Nuo geismo būti spaudžia siela kūną.
Žiūriu nustebusi į baltus vėl laukus.
Maldoms pavasario stoka garsaus perkūno.