Taip ir norisi paimti durų rankeną ir kažką nušauti. Aišku, tai nebūtų pats protingiausias veiksmas iš mano pusės, bet bent jau sukeltų kažkokį garsą. Taip blogai yra tuomet, kai namuose pamiršti knygą, rankos tada pačios siekia revolverio. Instinktyviai. Nežinau kodėl. Gal išliko refleksas iš tų laikų, kai dėl darbo pobūdžio turėdavau nešiotis su savim ginklą. Gaila tik, kad niekada taip ir neteko jo panaudoti. O juk būtų buvę smagu kažką nukepti. Nežinau, gal turėčiau išeiti kažkur į karą. Suprantu žmones, kuriems taip viskas pabosta, kad jie išeina kur nors pakariauti. Išeina ir galbūt negrįžta. Bet tai nesvarbu, tai jau kita istorija arba istorijos pabaiga. Svarbu pati pradžia, pasiryžti kažkam.

Aš turiu savo minčių knygą, savo Bibliją, Šventąjį raštą. Be jos man blogai. Be jos noriu kažką užmušti. Ji sulaiko mane, nuramina, pasako, ką turiu daryti toliau. Dabar jos neturiu su savimi, todėl jaučiuosi kaip be batų arba telefono. Nežinau, koks lauke oras. Kas vyksta aplinkui. Pasaulyje. Už jo ribų.

Aš ne genijus, ne pranašas ir tuo labiau ne Dievas. Suprantu, kad pasaulis netobulas ir  pakeisti jo aš negaliu. Net jeigu ir daryčiau vien tik duris. Arba langus. Ta prasme būčiau dailidė. Kaip Juozapas.

Nušauti geriausia būtų vokietį. Net ir ne vieną. Jų galėtų būti visa didelė eisena. Toks šventinis paradas, nors dabar gal jie ir nerengia paradų, kad neprisišauktų naujo fiurerio. Greičiau jų mėgstamas Oktoberfestas. Ir aš su revolveriu. Aštuonios kulkos. Po to vėl lėtai užsitaisau dėtuvę naujomis. Vėl aštuoni šūviai, aštuoni negyvėliai ir taip toliau.

Kažkada vokiečiams pasisekė, kad jų neišdaužė visų, kaip jie ketino užbaigti žydus. Dabar jie kelia galvas. Siekia revanšo. Nepastebimai. Patys to nejaučia. Tai labiau matosi iš šalies. Tokiam stebėtojui kaip aš. Todėl turiu jiems padėti. Iššaudyti branduolį. Nacijos, Oktoberfesto branduolį. Durų rankena. Geriau negu nieko.

Bet prieš tai turiu pagaminti daug durų. Ir langų. Per kuriuos galėtų išeiti į geresnį pasaulį.

Iš kažkur išdygsta berniukas. Kojomis mušinėja į viršų sviedinį. Penki, šeši, ech. Iš naujo. Trys, keturi, bumpt. Nuriedėjo. Septyni, dešimt, dvylika. Tada nusitaikau durų rankena ir šaunu. Pro šalį. Į judantį taikinį dar vis retai pataikau. Trūksta įgūdžių. Ketinu taikytis dar kartą, bet berniukas griebia kamuolį ir dingsta. Tikriausiai išsigando. Lėtai nupučiu dulkes nuo vamzdžio galo ir įsikišu rankeną už diržo.

Esu ramus. Nesutrikdomas. Abejingai stebiu srūvantį pro mane gyvenimą. Kitų žmonių gyvenimą. Mano gyvenimas stovi vietoje kartu su manimi. Galų gale pajudame. Kartu. Dar nežinau į kurią pusę. Gyvenimas irgi nežino. Klausti vienas kito nedrįstame. Taip ir sliūkiname neaiškia kryptimi. Kažką vis tiek prieisime.

Nenuilsdamas gaminu duris. Ir langus. Po tūkstantį per dieną. Langų perpus mažiau, reikalauja daugiau darbo. Nusivarau nuo koto, tada užmiegu. Palaimingai. Pelnytai. Ryte vėl viskas iš naujo. Langai, durys.

Sugalvojau būdą, kaip atkeršyti vokiečiams. Atkeršyti už mamą. Už seseris. Viena kurių gimė Čekoslovakijoje. Kai vokiečiai išvežė mamą į darbus. Atkeršyti, kad nenuvežė toliau, kur mama su mergaitėmis būtų patekusi į amerikiečių zoną. Ir niekada negrįžusi į tsrs. Nenuvežė.

Laukiu, kada jie atsiprašys. Už mamą. Seseris. Jų jau nebėra gyvų. Tik aš. Tereiktų tik vieną kartą pasakyti Entschuldigen. Tik vieną. Vienintelį. Nereikėtų kartoti keturis kartus. Bet vokiečiai tyli. Apsimeta, kad nieko neįvyko. Arba galvoja, kad aš viską pamiršau. Seniai buvo.

Durys. Durys.

Durys be rankenų. Kad negalėtų išeiti. Tegul šokinėja per langus.

Toks mano nuosprendis. Mes juokiamės kartu su gyvenimu. Dabar jau žinome savo judėjimo kryptį. Niekas neišmuš mus iš kelio.

Amen.