Šerius pernykščių smilgų ėmė šiaušti vėjas
Ir ne tik pusnys dingo – plyšo debesynai.
Ten, po lukštais, gyvybė sukrutėjo,
Tik nesispraudžia, kol neišbrinkino
Savąja gyvastimi tarsi įsčios vagos,
Nes šilumos neprisikaupęs grumstas.
Į krantą lipa paskutinis ledas,
O saulę šukėmis sudaužė vilnys drumstos.
Kaip reikšmingiausias ženklas atgimimo
Pro nosį pračirpė mažų skarjūnų pulkas.
Pilu į taurę tau sulos – ne vyno,
Kad į pernykštes smilgas neparpultum.