Pasiimk į kelionę atodūsiais plyštančias mano giesmes,
Nes ant pirštų galų tebeslysta drėgmė nuo rasojančių mūsų paviršių –
Talismaną, kurį nei užmiršt, nei pamest – 
Rojaus vaisiaus pagundos esybėse sirpsta
Ir sodrėja, saldėja klampiais ilgesiais,
Kol pavirsta į sąmonę drumsčiantį geismą,
Kol visai nesvarbu – ar nuteis, ar atleis,
Nesvarbu, jog žaltvykslės vilioja į raistą.
Aš ten eisiu kartu. Nė neklausk – sutinku
Ir į dangų, į pragarą, kur tu pakviesi,
Kad tik vėlei ant perštinčių pirštų galų
Sucukrėtų sulotekio syvų saldėsis.
Tu įtikinai Būti – šventa pareiga,
Išlaikyt, nenugrimzti  – kaip vėliavą austi,
Nes nereikia svarstyti, nei kur, nei kada
Angelais išplasnojam suloj nusiprausę.