Ateina vakaras avietinis taip tyliai.
Lyg skausmo vėl suvirpina stygas.
Ir tupi susiglaudę du kikiliai,
O liūdną mano dainą vėjas kur nuneš.
 
Apgaubs pečius karpytos medžių šakos.
Ir kris žvaigždžių sidabrinis lietus.
Tylės abu – nė žodžio nepasakę,
O jei pasakę – irgi nesvarbu.
 
Ir nuneš vakaras avietinis svajonę,
Mažų kikilių ružavus sapnus.
Girdėsis paryčiui medžių dejonė,
Vos tik kikiliai vėl išskleis sparnus.