Sustoji ir džiaugies — paveikslas nuostabus.
Jį vakaro akimirkoj gamta nutapė:
Nevėžio pilkos lankos, o virš jų dangus,
Tik debesys šiek tiek žydrynės gylį slepia.
 
Liekna pušis ir jaunas ąžuolėlis.
Matau, kaip stengiasi prieit arčiau.
Tarsi rankas, stiprias šakas iškėlęs,
Dar paūgės ir apkabins pušelę jau.
 
Šilelio kaimas, kur Dautartas gyveno
Su gluosnio pasaka ir žydinčiom alyvom.
Už jo, į Vakarus, senolis Nemunas,
Stačiais krantais nubėgantis pušynas.
 
Tai tik dalelė, tik mažas gabalėlis
Tos žemės drobės, kurią vadinam Lietuva.
Tai kas, kad vakaras, vėlus saulėlydis,
Paveikslą kitą ruošias tapyti sutema.