Džiaugiuos, kad ne viskas ištirpo,
Tekėjo ir gėrės, kol dingo,
Kad žvilgantis krislas po pirštais
Ironiškai klausia Laiminga? 
Ir aš susapnuoju tą žiemą,
Kai dviese laukais, per švendrynus,
Kai grįžtant danguj kilo mėnuo,
Bet pėdsakai mus sugrąžino
Namo – prie to švento ugniakuro,
Kur esmės aiškios be žodžių,
Kur mes nepajuntame vakaro,
Kur mėtų arbatą užuodžiam,
Kur glaustomės lyg du šešėliai,
Viens kito tūrį išlankstę,
Bet krislas delną užgėlė,
O sapnas ištirpo. Gyvensiu
Tavęs – laimės tūrio netekusi,
Į pilką šešėlį pavirtusi,
Kol vėl kada nors pasiseks man –
Užčiuopsiu ilgesį pirštais.