Furistas Juozas sustojo aikštelėje prie pakelės užeigos ir kriokdamas, inkšdamas ir protarpiais netgi pirsteldamas sunkiai išsigrūdo iš fūros. Išlipęs kiek aukščiau pamovė dėmėtas treningines kelnes (nors netgi pamovus į viršų, vis tiek matėsi beveik pusė šiknos ravo) ir pasitasė riebaluotą, nuo prakaito šlapią maikę ant išvirtusio pilvo. Pasikasęs viena ranka klyną, o kita užpakalį, dalnaboiščikas nužvelgė visas aikštelėje sustojusias fūras ir apsidžiaugė. Daug chebros, bus su kuo pabazarinti. 

Dar kartą smačnai pirstelėjęs ir iš pačių skrandžio gelmių atsiriaugėjęs seliodke su kefyru, Juozas nužingsniavo į užeigą. Vos Juozeliui užejus į vidų, salėje pasklido stiprus dvokutis, sugadinęs visiems valgantiems apetitą. Juozas už fūros vairo daug prakaituodavo, o šikna ir klynas tai be komentarų - netgi šusdavo. Be to, jis mėgdavo bezdėti į kelnes, o valgant fūroje ant rūbų likdavo įvairių spalvų, formų ir kvapų maisto dėmės. Dar galima pridėti tą smulkmenėlę, kad pasisiojęs jis nesivargndavo labai nukratyti. 

Visi šie ingredientai susiliejo į savotišką feromonų ir afrodiziakų miksą, jaučiamą už gero puskilometrio. Aišku, pakeliui būdavo daug poilsio aikštelių su normaliai įrengtais dušais ir kitais patogumais, bet Juozas buvo ne toks lochas (savo giliu supratimu), kad tokioms nesąmonėms gaištų laiką. Geriau jau išgert. Tuos furistus, kurie tvarkingai rengdavosi ir reguliariai prausdavosi, Juozelis niekino ir laikė juos, kaip pats sakydavo „subobėjusiais duchais ir gaidžiais“. 

Ofciantės užsispaudusos nosis aptarnavo vyruką - jis pasiėmė silkės, bulvių ir raugintų kopūstų, nes visokių burgerių, submarinų ir kitokių iškrypusių naujovių nevalgydavo. Dar pasiėmė 5 riekes duonos, nes buvo giliai įsitikinęs, kad bulvės yra per silpnas valgis, prie jų dar būtinai reikia duonos. Pasiėmęs lėkštę, Juozas apsidairė, žiūrėdamas kur čia geriau atsisėsti, ir kokia fauna apskritai čia susirinkusi. Visur sėdėjo furistai, dauguma tvarkingi, kas iš karto sukėlė Juozeliui antipatiją. Nemažai jų kalbėjo ukrainiečių kalba arba rusišku - ukrainietišku suržyku, kas Juozeliui buvo dar atgrasiau. Jis buvo giliai įsitikinęs, kad Lietuva lietuviams, ir netgi turėjo austą lietuvišką juostą pasikabinęs fūroj, kartu su nuogų bobų nuotraukomis. 

Netoliese sėdėjo ukrainetis furistas Bohdanas, toks pats nesiprausiantis, prasmirdęs kaip ir Juozas. Imigrantas garsiai srėbė barščius, laikydamas šaukštą purvinais ir seniai nekirptais nagais, o pusė sriubos jam iš burnos taškėsi ant žemės. Staiga jis pajuto, kad valgant sunku kvėpuoti - nosiaryklėje susičiurmalyjo snarglys. Ilgai negalvodamas, Bohdanas užspaudė šnervę ir išpūdė ilgą, geltoną, riebų snarglį ant ir taip slidžių, plytelėmis išklotų grindų. Pro šalį su lėkšte einantis Juozas nepamatė snarglio, ir paslydo ant jo, griūdamas ant ukrainiečio ir išpildamas jam ant galvos visas bulves. Bohdanas dar priedo susipylė ant klyno pusę lėkštės sriubos. 

Ukrainetis įsiutęs pašoko: 

- Ė alio, ty čio bl*t? Ne vidiš kuda idioš? 
- Da pašol ty nach*i! Kuda xočiu, tuda idu, a ty kto takoj? Dalbaj*b! 
- Ja? Ja bl*t u vas živu v Litve, dengi vam zarabatavaju, a ty bl*t, kaziol j*bany, počemu menia ne užvažaješ? Gde tvoja tolerancija? Gde tvoja kultura, suka ty bl*t? 
- Kakaja nach*i tolerancija? Kakova ch*ja ty nužen zdes, chachol voniučy? Čemodan, vokzal, Ukraina! P*zdui! 
- Čio????!!!!! Ty bl*t, labus j*bany, suditsa sa mnoi zachotel? Ja imigrant, u menia tože prava jest! A ty, suka, menia oskorbliaješ! 
- Da, oskorblaju, i čto? 
- Menia zakon zaščiščiajet! Ja bl*t, vašy litovskije zakony znaju! Eto diskriminacija, netolerantnost i razžiganije nenavisti, statja litovskogo ugolovnogo kodeksa nomer... 
- Da zatknis ty, m*dak j*bany! Zaj*bal! - ir lietuvis pylė ukrainiečiui į nosį tepaluotu kumščiu. 

(vertimas pabaigoje) 

Bohdanas irgi pasirodė nepėsčias - taškydamasis kraujais iš nosies, žiebė lietuvaičiui į žiauną tokį smūgį, ka tas net persirito per stalą. Greitai dalnaboiščikai susikibo kaip mustangai prerijose ir ėmė vienas kitą grubiai lupti, nusivertę ant grindų, ir visaip ten tąsyti už plaukų ir rūbų. 

Smūgiai buvo nelabai vykę, truputį „kalchozni“, bet žalos pridaryti suspėjo - fanarai ant veido garantuotai liks, o ukrainiečio kraujuojanti nosis apdergė lietuviui ir taip jau sudergtą maikę (nors čia nieko tokio - baisiau visiems atrodys, kaip tikras kovotojas, kai užeis į kitą užeigą). Supuolę solidariai dalnaboiščikai šiuos du dračiūnus (liet. mušeikas) kaipmat išskyrė, neleisdami pridaryti per daug žalos vienas kitam ir zabegalovkos turtui. 

Po muštynių kolegos furistai, užsispaudę nosis, ilgai įkalbinėjo Juozą nueiti pas Bohdaną į fūrą su šnapso buteliu ir susitaikyti. Sako - prisidirbsi, imigrantą įžeidinėjai, turėsi problemų. Parašys ant tavęs zajavą - užtampys po to per teismus kaip šunį. Čia gi ne juokas, rimtas straipsnis - neapykantos kurstymas! Juozas pradžioje atsikalbinėjo, siuntinėjo visus ten, kur buvo pratęs - ant trijų raidžių, bet po to nusileido. Biškį smirdžus ir sunerimo - o jeigu tikrai nuteis? Reikia čia jam tų problemų? 

Ir vėlai vakare, kai jau sutemo, Juozas nukrypavo prie ukrainiečio fūros. Nutarė, kad kas čia viena bonkė dviems tokiems vyrams - kaip arbatos šaukštelis. Paėmė tris nol semkes. 

Bohdanas tuo metu sėdėjo fūroje ir suržyku kalbėjosi su družoku Andrijum, kaip geriau parašyti zajavą ant kažkokio m*dako, kuris nerodė imigrantui deramos tolerancijos ir puolė jį įžeidinėti bei mušti. Rasistinis ir nacionalistinis išpuolis, ne kitaip, ir už tai galima prisiteisti moralinę kompensaciją. Juozas atidarė duris, ir tiesiai į kraujosruvų išmargintą veidą jam dėjo stiprus prakaito ir supelijusių trusikų dvokutis. Pamatęs Juozą, Bohdanas pradžioje susiraukė ir nusuko savo ištinusią nosį, bet išvydęs šnapsą, net apsilaižė. Pasikvietė lietuvį vidun, išsitraukė konservus, duoną, cibulius, ukrainietiškus lašinius ir sudėjo ant laikraščio. Langus uždangstė - nėra čia ko kitiems varvinti seiles. 

Vyrai vis labiau apkvaito. Degtinė padėjo jiems užmiršti visas nuoskaudas, ir vienas kito dvokutis pasidarė nebe toks jau ir bjaurus. Netgi malonus. Prieš tai emocingai kvatoję, šūkavę ir piktai, su visais triaukščiais keiksmais keikę Lietuvos ir Ukrainos valdžias, dalnaboiščikai pajuto, kad sėdi jau šiek tiek per arti venas kito. Jų kūnai glaudžiasi, draugiški tapšnojimai virsta užsitęsusiais glostymais, bet tai jau nebebuvo svarbu. 

Bohdanas įkalė eilinę riumką ir jau siekė skarbonkėje šproto, norėdamas užkąsti. Juozas irgi ištesė ranką, norėdamas paimti šprotuką. Jų pirštai susitiko skardinėje... Susitiko, ir jau nebenorėjo vienas kito paleisti. 

Juozas ir Bohdanas pažvelgė vienas kitam į akis. Dar akimirka, ir vyrų lūpos susiliejo į aistringą bučinį. Bučinys buvo labai prancūziškas, su giliu įsisiurbimu. Liežuvius furistai kišo vienas kitam iki gerklės, o rankos jau ieškojo sagų ir užtrauktukų, norėdamos kuo greičiau išsilaisvinti iš varžančių drabužių, pradvisusių prakaitu ir bezdalais, nusėtų aliejaus, tepalų ir kraujo dėmėmis. 

Fūros kabina net krypavo į šonus, kai Juozas ir Bohdanas susiliejo į vieningą seksualinės energijos junginį ir atidarė visas čiakras - ypač rudąsias. Lietuvio ir ukrainiečio aistringi šūksniai, dejonės ir urzgimas aidėjo visoje stovėjimo aikštelėje. Net kolegos furistai pabudę susirinko prie drebančios fūros ir pradėjo barbenti į duris, persigandę kad jų kolegos gal vėl mušasi. Bet supratę kad jie ne mušasi, o kr*šasi, furistai juokdamiesi ir laidydami netolerantiškus juokelius išsisikirstė atgal, žadėdami „duoti gaidžiams p*zdy“. Užmiršo visą savo toleranciją, visai. 

O tuo tarpu įsimylėjėliai jau spėjo pailsėti po pirmo karto, įkalti vodziaros, ir štai jau vykdė lytinį aktą po antrą kartą - taip buvo susijaudinę ir pasiilgę meilės per ilgą reisą. Po akto, kai jau abiejų vidus buvo sočiai prisipildęs meilės eleksyro, abu šlapi, suprakaitavę, slidūs dalnaboiščikai dar ilgai gulėjo apsikabinę po kaldra ir aistringai bučiavosi. Taip ir užmigo vienas kito glėbyje. 

Užmigę sapnavo vienas kitą, nutviekstus vaivorykščių šviesomis, lekiančius su fūra į šviesią, džiaugsmingą ir meilės kupiną ateitį... Ateitį, kur jie visada per amžius kartu. Tik Juozas, Bohdanas ir elegantiškas jų abiejų dvokutis, susiliejęs į vieną. Bet ar tai vis dar dvokutis? Ne, tai jau rausvas, karamelinis meilės debesėlis, apsvaiginęs juos abu ir nebepaleidžiantis iš savo meilės pančių... 

_______________________________________ 

Vertimas nesuprantantiems, ką ten sakė: 

- Ė alio, tu ką? Nematai kur eini? 
- Eik tu velniop! Kur noriu, ten einu, o tu kas toks? Mulkis! 
- Aš? Aš, po šimts pypkių, gyvenu pas jus Lietuvoje, pinigus jums uždirbinėju, o tu, po paraliais, ožy negeras, kodėl manęs negerbi? Kur tavo tolerancija? Kur tavo kultūra, velniai griebtų? 
- Kokia dar tolerancija? Kam tu čia mums reikalingas, dvokiantis ukrainieti? Lagaminas, stotis, Ukraina! Varyk! 
- Ką????!!!!! Tu po perkūnais, lietuvi nedoras, teistis su manimi užsigeidei? Aš imigrantas, irgi turiu teises! O tu, nenaudėli, mane įžeidinėji! 
- Taip, įžeidinėju, ir ką? 
- Mane saugo įstatymai! Aš, žalia rūta, žinau jūsų lietuviškus įstatymus! Čia yra diskriminacija, netolerancija ir neapykantos kurstymas, Lietuvos baudžiamojo kodekso straipsnis numeris... 
- Užsikišk tu, mulki neraliuotas! Pabodai!