Kaip norėčiau iškvėpt iš giliai Pagaliau! ..
Gal paleisim viens kitą iš savo ilgos ir skausmingos skaistyklos?
O gal pragaro? Kur dar bekristi giliau?
Neapykantos dumblas... Kaip kruopščiai tepliojam viens kitą,
Kad užsigleimė džiaugsmas, gyvenimo geismas, tėkmė,
Kad ir ašarų stinga akims bei jausmams nusiplauti.
Viską gebame baigti, bet nieko iš naujo pradėt – 
Paskenduoliai būties su nuo rėksmo subliuškusiais plaučiais.
Pavargau bespurdėti, sulipę svajonių pūkai,
Bet ir tavosios ataugos, plėšriai pastvėrusios, stingsta.
Ar turėčiau dėkoti, jog tu dubury skandinai?
Juk po to Pagaliau kažkodėl anei lengva, nei linksma.